Istorija iš Būdo žurnalo



Marijona Kairevičiūtė-Gaidauskienė (g. 1913 m.) iš Gerviečių k. (Tauragės r.) pasakoja:

BUOBA KŪLIE

Kita syki žmuonis dirbdava. Sauliki spykt, i jau puo laukus visi krūvums kiuž, dūdas sau puo sava barus. Aš, ka pri Valantiejaus tarnavau, karves milždavau, vežimus kriaudavau, bulbes svadydavau, linus raudavau, rugius rišdavau. Uo kur da linamynes, mašinavimai, kūlimai, viedymai. Tas Valantiejus senuks gers didei buva. Mudvi su da kita mergele ne stubuo, uo klietie myguodavuom. Tai ijeis jis rykmetie ankstelnais i taip patykiukais sakys: „Nu, peles muna, nu, kates, nu, lapes, nemyguoket, kelketies, kelketies.“ Tuoks buva žmuogus, didele žuode niekada nier pasakes. Tai mas pakelam galvas, uo kai tik išein, sau tuoliaus mygtam.

Tai netrukus gaspadini jau beatlekenti – i slenksti spykt, duriums i muna luova žybt, aš kiūst patalus nu saves i dui lauku, uo je ne, tai da su mazguote a su kliūbu gausi. Visi mygai tūjaus iškrisdava. Nu, dirbti reiki. Juk i Dievs saka: „Pruocevuok, žmuogau, tai i aš padiesiu.“ Ale ne visi, matai, nuor dirbti. I daba taip yr, i anksčiau buva.

Tai klausykes daba, kan mun diedyna pasakuoje. Jūju kaimuo jauni žmuonis apsiženijen. Jau tas vyrs dūdas, dirbas, stuoruojensys, kyk galens, uo juoje buoba sau vis gul‘, tekša par dynas migie, vis slabna, vis nepasiselsijusi. Žmuonis ain parpytes, jije kelas, valga večere – jije gulas. Jau nei verp, nei aud, nieka. Tai paskui taip priseja, ka visa nuplyša, nudriska, ale vis tyk nei adatas, nei siūla puonevale i rankas neidūsi. Ale kaip yr sakuoma: „Augyla nebrindyla, juoke darba nemuokyla.“

Nu kan, vyna syki anūdu i krikštynas kituo kaimuo pavadin – jau kūminais būti. Tas vyrs taisuos, arklius kinka, pats rieduos, uo ta buoba netur kum apsiriedyti. Jau jije verven tam vyrui, ka jen sykiu pasijimtu. Pamislije, pamislije tas i saka: „Tai, ka tu daba neturi kum apsiriedyti, tai aš tavi i šiaudū kūli isuksiu, kanapiniums virviums aprišiu, i taip būsi sau. Kan darysi, sutink ta buoba, plika stuojes, aptaisa, aptaisa jen tais šiaudais, nu, i važiū anydu su šlajums.

Atvažiū, pririš arkli, i vyrs vadinas tan buoba: „Ainam sykiu i stuba.“ Ale tai sarmata, nein. Kaip daba jije šiaudū kūlie ais. Nu, tai tas vyrs vyns ain. Jau visa pamilije susirinkusi i kaimynai, viskan. Jau i bažnyče važiūti reik. Tai kur daba kūma yr? Saka tas vyrs: „Kūma šlajūs sied, nelip kaži kuo, aiket atsivesti.“ Ty žmuonis nain, nesuprant, žiūr, būk tai, meška, būk tai, žmuogus tam vežime besiedens. Tai pajiemi vyrai jen, su visu šiaudū kūliu i stuba ineši. Tam kūlie jije dreb, sušalusi visa, sustyrusi.

Nu, paskenais jau buobas jei davi kuokius ten drabužius, aptaisi, pakrikštije tan vaika, viskan. I nu tuo syke jau jije pradieje dirbti. Jau i verpi, i audi, i mezgi, ka tik nereiktu plikai šiaudū kūlie kiurksuoti. I tas vyrs, i vaikai paskui jau apriedyti buva, i pati gražiausei pasiriedi, viskan. Matai, be darba nieka nier. Jegu Aduoms su Yva nebūtu nusidiejen, būtu galiejen pliki vaikščiuoti, uo ka nusidieje, tur‘ dirbti, ka apsiriedytu, i gana.

Užrašė ir transkribavo Egidijus Gaidauskas.

Pietų žemaičių raseiniškių patarmės rašybą tikslino Daiva Vaišnienė.

Nuotraukoje: Batakiškės mergaitės su gėlių krepšeliais greta bažnyčios apie 1921-uosius. Pirmoje eilėje trečia iš dešinės –

Marijona Kairevičiūtė. Antroje eilėje pirma iš dešinės – Ona Šiaulytė, vėliau Gydienė. Iš Irenos Gydaitės asmeninio archyvo.

Daugiau istorijų ir nutikimų - penktajame BŪDO numeryje.

10 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską